Atsibudęs jaučiausi šlykščiai. Visiškai sugadinau savo mergaitės pirmą dieną namuose su mažyliais. Naktį jiems pradėjus verkti buvo labai sunku paleisti Mayrą, bet neturėjau pasirinkimo. Aš mažyliams padėti negalėjau – dar vienas įrodymas, kad nesu reikalingas.
Per naktį žodį “atsiprašau” pakartojau gal dvidešimt kartų. Ar Mayra mane išgirdo? Ar atleido? O gal nė nebuvo supykusi? Nežinau, bet negalėjau nesakyti nieko. Turėjau parodyti, kad suprantu esąs kaltas. Kadangi ryžausi likti, privalėjau parodyti, kad suprantu situaciją.
Dabar jaučiuosi visiškai kitaip. Kai dvynukai dieną sumigo, pasisodinau Mayrą ant kelių ir įsidrąsinęs pradėjau kalbą. Buvo be proto sunku. Turėjau jai paaiškinti, kodėl jaučiuosi nereikalingas, ir kaip tai mane veikia. Ir, svarbiausia, ji turėjo suprasti, kad noriu likti su savo šeima. Man vis dar sunku patikėti, kad Mayra mane myli. Niekada nebuvau reikalingas – kuo ji tokia ypatinga? Būtent dėl to mano pasąmonė ieško priežasčių mane įtikinti, kad manęs nereikia ir čia. Ar Mayra tą suprato? Nežinau, bet labai tikiuosi, kad taip. Glostydamas jo nugarą ir žvelgdamas į akis jaučiausi keistai ramus. Ne veltui mano mergaitė yra burtininkė. Neįsivaizduoju, ką ji padaro, kad mane nuramintų. Bet kažką padaro.
Svarbu ir tai, kad ji žino, ką pasakyti. Žinoma, gali pamanyti, kad ji tik bando mane nuraminti. Bet tikiu, kad kalba nuoširdžiai. Esu jai reikalingas ir neturiu teisės galvoti kitaip. Ji daro viską, kad tuo patikėčiau. Tik kvailys gali dvejoti ir abejoti. Ką gi, kad aš kvailys, žinau jau seniai. Ir vis dėlto Mayra manęs nepaleidžia. Mes vis dar kartu, ir bent jau šią akimirką tikiu – taip bus ir toliau.
Tieą sakant, maniau, kad kalbėdamas su Mayra jausiuosi blogiau. Negaliu sakyti, kad buvo lengva, bet nebuvo ir labai sunku. Taip, pradėti pokalbį vos pajėgiau, bet vėliau dėliojau žodžius ir jaučiau keistą lengvumą. Tik vėliau supratau, kodėl. Aš pasitikiu savo mergaite. Ji man nemeluoja. Jeigu sako, kad esu reikalingas, galiu tikėti, kad taip ir yra. Su niekuo taip nesijaučiau. Buvau patikėjęs, kad rūpiu Mionai, ir skaudžiai nudegiau. Bet Mayra ne tokia. Pasakydama apie vaikus ji tarsi pakvietė mane į savo gyvenimą. Galvojo, kad nepatikėjęs išeisiu? Galbūt. Bet vis dėlto paliko tą sprendimą man. Kai nutariau likti, neatstūmė ir neišjuokė. Vakarykštis mano pasitikėjimas ją įskaudino – žinau tai. Bet tai tik įrodo, kad jai manęs reikia. Esu mylimas ir reikalingas. Tai yra dalykai, kurių man visada trūko, nors to ilgai nesupratau. Ir šiuos du dalykus suteikė vienas žmogus. Žinoma, tai mano mergaitė. Mergaitė, kurios gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas. Jai taip pat trūko tikros meilės. Šitą jai suteiksiu – prisiekiu sau ir atėjus laikui prisieksiu ir jai. Nesu tikras, ar esu pajėgus tiek padėti Mayrai, kad sunki vaikystė nugrimztų į užmarštį. Vis dėlto manau, kad galiu būti pajėgus pagerinti dabartį, kad nebūtų nė ko lįsti į prisiminimus.
Per gerai galvoju apie save? Ko gero, taip. Bet nieko negaliu padaryti – ta mergaitė suteikia man tokio nepažįstamo pasitikėjimo savimi.
Balandis (kita diena)
