Diena, kurios vos neišprotėjęs laukiau visą savaitę, virto tikra katastrofa. Dėl to kaltas, žinoma, esu tik aš pats. Visą tą laiką, kol miegojau (tiksliau, varčiausi lovoje negalėdamas užmigti) čia vienas, daug galvojau apie tai, kaip viskas bus, kai Mayra ir mažyliai pagaliau bus namie. Buvo šiek tiek baisu – viskas pasikeis, mano mergaitė didžiąją dalį laiko skirs dvynukams. Vis dėlto visa širdimi troškau, kad būtume visi kartu. Kad bent naktį galėčiau ją apkabinti ir į ausį šnibždėti švelnius ir nelabai padorius žodžius.
Ir kuo visa tai baigėsi?
Pasijutau visiškai nereikalingas. “Pasidžiauk, kol gali,” pasakė Mayra tą dieną, kai sužinojau apie dvynukus. Ką gi. Pasidžiaugiau?
Visas jos dėmesys skirtas vaikams. Kad ir kaip save įtikinėjau esąs reikalingas, niekaip tuo nepatikiu. Mano mergaitei reikia meilės ir jausmo, kad yra reikalinga. Tiesą sakant, kaip ir man. Problema ta, kad tiek viena, tiek kita jai suteiks vaikai. Tad kam tada tų vaikų tėvas? Pasijutau tarsi grįžęs į Siuzanos namus – penkta šuns koja. Kai Mayra prie manęs nusivelka marškinėlius, bet manęs nė nepastebi, pasidaro aišku. Beprotiškai norėjau ją apkabinti, bučiuoti, bet tiesiog negalėjau. Suskaudo širdį.
Vis dėlto nenorėjau to parodyti. Kad šviežiai mamai svarbiausia jos vaikai, tai visai natūralu. Negaliu tikėtis kažko kito. Na, o aš… Nežinau, kas bus po savaitės, bet bijau, kad vos susikūrusi Llewellyn’ų šeima subyrės, ir taip nutiks todėl, kad tas, kuris suteikė pavardę, čia nereikalingas.
Bet Mayra mane suprato. Tai, kaip ji mane skaito, net gąsdina. Negalėjau leisti jai suprasti, kaip jaučiuosi. Dabar svarbiausia, kad ji galėtų rūpintis vaikais. Jie nekalti dėl to, koks nevykęs jų tėvas. Mano mergaitė pasistengs, kad jie būtų laimingi – esu dėl to tikras. Ar aš būsiu šalia? Nuoširdžiai nežinau. Labai to noriu, bet nebegaliu būti nereikalingas. Turiu jausti, kad esu šeimos dalis.
Kad ir kaip besijausčiau, nėra nieko maloniau nei prisiglausti prie tos nuostabios mergaitės. Net jei ji maitina kūdikį, jusdamas ją šalia pasijuntu geriau. Gyvenimas be jos – ne gyvenimas. Noriu būti reikalingas, bet tai, ko gero, taip pat reikia užsidirbti. Kol kas nepadariau nieko, kad užsitarnaučiau savo mergaitės meilę. Nepaisant to, ji vis tiek mane apkabina ir, žinau tą, myli. Tik ką daryti, kad nejausčiau tos tuštumos?
Nežinau, ką jaučiu tiems dviems mažyliams. Kai kuriomis akimirkomis noriu, kad jie išnyktų. Tada bijau savęs. Argi aš toks savanaudis? Negaliu pasidalinti Mayra net su mūsų pačių vaikais? Tai pernelyg apgailėtina, dėl to bijau prisipažinti, kaip jaučiuosi. Nesinori mylinai merginai parodyti, koks esi nevykėlis. Viskam yra ribos – tik ne mano nevykėliškumui. Esu niekam tikęs – ar bent jau ne tokiai nuostabiai mergaitei.
O aš, pasirodo, nesugebu nė nusižudyti. Mayra atsiprašė mane pamilusi. Dabar, kai praėjo šiek tiek laiko, dar kartą permąsčiau jos žodžius. Tada atrodė, kad ji atsiprašė už suteiktą gyvenimą ir viltį, kad galiu būti reikalingas. Buvau tikras, kad viskas baigta. Tai mane paskatino suprasti, kad turiu išeiti. Žinojau, kad nusigausiu iki Tauerio ir nusiskandinsiu Temzėje, prie kurios prasidėjo mūsų istorija. Tokia veiksmų seka atrodė visiškai tinkama – kam man gyvenimas, jei praradau mylimąją? Gržįti į kanalizaciją nebegaliu – net jei to tesu vertas.
Vis dėlto nunešęs Mayrą į lovą negalėjau tiesiog išeiti. Žiūrėjau į puikiai pažįstamą ir beprotiškai mylimą veidą ir jutau, kad esu pernelyg didelis bailys. Supratau ir tai, kad neturiu teisės vaikų palikti našlaičiais. Kaip jie jausis, kai sužinos, kad tėvas pasirinko ne gyvenimą su jais, o mirtį? Savaitės sulaukę mažyliai to nenusipelnė. Vadinasi, turiu likti su šeima tol, kol vaikai paaugs. Jei jie pasakys, kad tokio tėvo nereikia, išeisiu. Manau, kad būtent taip ir bus. Bet iki to laiko darysiu viską, kas mano valioje, kad šitie trys žmonės būtų laimingi.
Kad ir kaip blogai jaučiausi, atsigulęs į lovą ir apkabinęs liauną savo mergaitės kūną pasijutau geriau. Labai šito trūko, tad galėjau tikėtis išsimiegoti. Net ir tokia savijauta yra nelabai baisi – apsikabinęs Mayrą jaučiuosi nepalyginamai ramesnis.
Balandis (Mayra grįžta namo su dvynukais)
